Atsisėsk, atsistok, atsisėsk, atsistok!…. Greičiau!… atsisėsk! Kiek gali stovėti? Atsipalaiduok! Atsijunk nuo šio pasaulio. Dabar ne laikas manęs klausyti, ne laikas savęs klausyti.

Juodas vyzdys gali tau pasakyti daugiau, nei žodis. Jis išsiplečia, jis susitraukia, jis juda staigiai, jis juda lėtai. Tačiau tu žiūri ir matai ne tai ką vyzdys daro, o žmogaus jausmus. Jis išsigandęs. Kodėl? Kodėl žmogus išsigandęs?

O kaip tau skaudės, kaip ilgai tu verksi, kai kas nors tave įskaudins? O jeigu atvirkščiai? Kaip tu susitvarkysi su tuo skausmu, kai išeisi į gatvę?

Įsivaizduok, kad stovi gatvėje, matai žmogų, kuris turi tavo jausmus ir yra toje skausmo būsenoje.

Ar kada matei obuolį virstant žemės riešutu, o žemės riešutą virstant sraige? O jei pamėgintum įsivaizduoti. Kaip atrodytų visas virsmas? Kaip atrodytu pirminis variantas, o kaip galutinis? Viskas susideda iš mažų žingsnelių… Nebijau/ok vaikščioti.

O kai tu suprasi, kad tavo žodžiai sudaryti iš garsų, pradėsi šnekėti tyliau, kad išgirstum tylą, kurią išgirsti tik miegodamas. Šnekėsi taip tyliai, jog atrodys, kad dainuoji…

…tada tu pamiršti, kad tu esi. Tu esi ne tu, kitas yra jis pats. Tau nesvarbu kas tau atsitiks…. kas atsitiks/o? Matuoji neišmatuojamus dydžius, skaičiuoji savo sapnus.

Ir kad ir ką besakytum kitam, tai yra skirta tau. Kiekviena tavo ištarta raidė neapsakomo dydžio, o ką jau kalbėt apie sakinius. Tačiau kitam nesvarbu. Tu tiesi rankas, kad pasiektum. Puikiai žinai, kad siekti turi toliau… tu tik t…

Tu vis viena bandai pakelti, nors žinai, kad nepakelsi. Tarsi daugintum 0,1 su 0,1… nulių vis daugėja ir daugėja, nors atrodo, kad gali pakelti. Tu gali, tik ne taip, viskas yra daug paprasčiau.

Rėk, šauk kiek gali, kiek gali ir dar garsiau nei gali… mėgink… įsitikinimas tave gali paversti tokiu… tu…